Vienas ryškiausių pastarojo meto įvykių Europos aukštojo mokslo srityje yra laisvųjų menų ir mokslų sąjūdžio atsiradimas. Pastaruosius 30 metų daugiau kaip 100 programų, kuriamų ES, įskaitant Nyderlandus, Jungtinę Karalystę, Vidurio Europos šalis, rėmėsi būtent šia edukacine filosofija. Svarbų vaidmenį čia suvaidino 1999 m. pradėtas Bolonijos procesas, palengvinantis mainus, bendradarbiavimą ir bendrą įgytų laipsnių pripažinimą. Siekta suderinti šalių pastangas, gerinant aukštojo mokslo kokybę visoje Europoje.
Aukštasis mokslas žemyne tradiciškai organizuojamas monodisciplininiu – teisės, ekonomikos ar medicinos – pagrindu, kad parengtų studentus pirmiausia konkrečiai profesijai. Šios programos taiko tradicinius pedagogikos metodus, pavyzdžiui, paskaitas, uždarus egzaminus – student prašoma atkurti jau ištyrinėtą medžiagą. Dėstytojų ir studentų santykiai čia įgauna sandėrio pobūdį, o edukacija primena formalų sekimą autoritetais – skaitomi kursai, už kuriuos atsiskaitoma, gaunami įvertinimai ir kreditai, o įvykdžiusiems visus reikalavimus suteikiamas laipsnis, atitinkantis išsilavinimo pakopą.
Laisvieji menai ir mokslai siūlo studentams gerokai daugiau ir įvairesnių dalykų – mokymo programa, suteikianti platų bendrąjį išsilavinimą (dažniausiai apimanti pagrindinius būtinus kursus), derinama su keletu specializuotų, tarpusavyje susijusių disciplinų, kurias pasirinkti dažniausiai suteikiama teisė patiems studentams. Šios programos remiasi holistiniu ugdymu, akcentuoja bendruosius intelektinius gebėjimus, vidinę akademinę motyvaciją, o ne siaurą profesinį pasirengimą. Siūlo aktyvią, į studentus orientuotą pedagogiką, kai dirbama su mažomis grupėmis, bendrieji ir individualūs švietimo tikslai apibrėžiami, taikant santykinius terminus. Bandoma suburti akademinę bendruomenę, kuri ne tik mokosi, bet ir vykdo socialinius projektus, net gyvena kartu universitetiniame miestelyje.
Vis dėlto po ryškiausių Bolonijos proceso paskatintų reformų azartas siekti tolesnių pokyčių nuslopo, galbūt todėl naujų programų, skirtų laisviesiems menams ir mokslams, atsiranda nedaug. Kyla nemažai klausimų, kaip laisvieji menai ir mokslai plėtosis toliau, kokia bus jų vieta Europos aukštojo mokslo sistemoje. Ar šis posūkis, įvykęs ypatingomis aplin- Rūpesčiai ir lūkesčiai kybėmis, palengvinusiomis reformas, dabar, kai tos aplinkybės pasikeitė, yra pasmerktas stagnacijai? O gal laisvųjų menų ir mokslų programos toliau darys įtaką universitetiniam švietimui?
Svarstyti šiuos klausimus pats laikas, nes Covid- 19 pandemija tapo dar vienu slenksčiu, sustabdžiusiu aukštojo mokslo reformas. Dvejus metus trukęs dėstymas nuotoliniu būdu pakeitė tradicinį švietimo modelį, privertė pedagogus imtis naujovių bent keliais atžvilgiais. Mažai tikėtina, kad pasauliui atsikračius pandemijos, vėl viskas atsistos į ankstesnes vėžes. Kadangi grįžtama prie tiesioginio mokymo, reikėtų nuspręsti, kokias naujoves diegsime toliau, kokius ikipandeminio švietimo aspektus sieksime atkurti. Tai dar viena proga permąstyti aukštąjį mokslą, atveriant jam naujas galimybes. Sprendžiant kylančias problemas ir spėliojant, kokia bus laisvųjų menų ir mokslų ateitis, svarbu suprasti šių pokyčių ryšį su Bolonijos reformomis. Kai išsiaiškinsime veiksnius, lėmusius posūkio sėkmę, bus lengviau nustatyti, kaip tie veiksniai pasikeitė pastaraisiais metais ir ką tai reiškia laisvųjų menų ir mokslų ateičiai Europoje.
Bolonijos proceso poveikis laisviesiems menams ir mokslams
Apskritai tariant, aukštojo mokslo inovacijos priklauso nuo trijų sąlygų. Pirmiausia, turi būti pripažinta, kad sistema susiduria su problemomis, kurias reikia spręsti. Juk jeigu viskas vyksta nepriekaištingai, jokia institucija nesiims reformų. Antra, turi atsirasti poreikis reformuotis, apmąstant, koks yra ir koks turėtų būti aukštasis mokslas, kad galėtume kurti tinkamesnes programas, taikyti naują dėstymo praktiką. Trečia, siūlomas švietimo naujoves būtina tvirtai pagrįsti, kad galėtų susidoroti su iššūkiais, tik tada jos bus priimtos ir visų remiamos. Laisvųjų menų ir mokslų programos atsiradimas patenkino dalį šių sąlygų.
Bolonijos reformos pradėtos, kai atsirado įvairių būgštavimų dėl Europos aukštojo mokslo būklės. Bent trys iš jų padarė itin didelę įtaką laisvųjų menų ir mokslų plėtrai. Pirmiausia, išreikštas intelektualinio pobūdžio susirūpinimas, kad programos, pagrįstos uždaromis disciplinomis, ignoruoja vis didėjančią tarpdiscipliniškumo svarbą. Tapo akivaizdu, kad sudėtingiausių ir sunkiausių problemų, su kuriomis susiduriama po studijų, nepavyks išspręsti, pasitelkiant vienos disciplinos įžvalgas ir metodus. Be to, mažai tikėtina, kad siauros apimties disciplina atitiktų studentų interesus, tą rodo ir faktas, kad vis daugiau jų meta studijas. Antra, apėmė ir metodologinio pobūdžio nerimas, kad tradiciniai aukštojo mokslo metodai darosi pedagogiškai neefektyvūs, skatina susvetimėjimą su studentais. Tai ypač akivaizdu Nyderlanduose, kur masinis tradicinio aukštojo mokslo paplitimas lėmė edukacinės aplinkos nuosmukį. Nuasmenintas, didelėms grupėms skirtas mokymas pagal „patį mažiausią bendrą vardiklį“ pernelyg nuvylė gabiausius studentus. Sistema buvo nepakankamai diferencijuota, kad atsižvelgtų į skirtingus studentų gebėjimus ir ambicijas. Todėl pažintiniai gebėjimai ugdomi menkai, o įgyti tokį formalų išsilavinimą trunka pernelyg ilgai. Galiausiai paaiškėjo, kad išsilavinimas, suvokiamas vien kaip pasirengimas spręsti ekonomines problemas, yra labai skurdus socialiniu atžvilgiu. Pilietinis įsitraukimas ir socialinis tobulėjimas laikytini ne mažiau svarbiomis aukštojo išsilavinimo funkcijomis negu akademinės kompetencijos suteikimas. Tai buvo ypač aktualu Vidurio Rytų Europos šalims, kurias ilgai valdęs komunistinis režimas smarkiai iškraipė pilietinio ugdymo supratimą.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Bolonijos procesas paskatino viso žemyno universitetus bakalauro studijų programas laikyti pirmąja aukštojo mokslo pakopa. Pagrindinė idėja tokia – studentams būtų lengviau baigti bakalauro studijas viename universitete, magistro laipsnio siekti kitame, be to, svarbu, kad bendras kokybės lygio suvienodinimas leis vėliau gauti darbą bet kuriame Europos krašte. Kadangi daugumos šalių aukštojo mokslo sistema atskiros bakalauro pakopos neturėjo, teko svarstyti, kaip tą įgyvendinti, koks vaidmuo turėtų būti skiriamas šiam segmentui. Ar pirmuosius trejus metus jis tiesiog kartotų jau esamas programas? Ar turėtų remtis išskirtine programa su savais tikslais ir metodais? Laisvųjų menų ir mokslų modelis atrodė ypač patrauklus būdas konceptualizuoti bakalauro pakopą, atsižvelgiant į trūkumus ir iššūkius, su kuriais anuomet susidūrė aukštasis mokslas. Ši mokymo programa, apimanti kelias disciplinas, turėjo skatinti tarpdisciplininį mąstymą, o aktyvi pedagogika, paremta naujomis švietimo formomis, orientuotomis į studentus, buvo daug lankstesnė, skatinanti mokymąsi ir gerinanti jo rezultatus. Akademinės bendruomenės dėmesys studentams ne tik per paskaitas, bet ir laisvu nuo studijų metu sustiprina motyvaciją siekti išsilavinimo, neapsiribojančio vien ekonominiais ar profesiniais tikslais. Visi šie veiksniai, kartu paėmus, turėjo suteikti intensyvesnę patirtį, svarbią visiems, net geriausiems ir labiausiai motyvuotiems studentams.
Šiuo metu yra daugmaž 100 programų, atitinkančių šį modelį. Daugiau kaip 20 jų įdiegta Jungtinėje Karalystėje, apie 10 Nyderlanduose, neatsilieka Vidurio Rytų Europos šalys. Šios programos daugeliu atvejų davė gerų rezultatų, reikšmingai pagerindamos dėstymo kokybę, o kartu ir studentų pasiekimus.
Laisvieji menai ir mokslai po Bolonijos
Nors laisvųjų menų ir mokslų programos taikomos gana plačiai, nereikėtų perdėtai to sureikšminti. Kad atitiktų Bolonijos proceso keliamus reikalavimus, dauguma universitetų ankstesnes savo programas tiesiog padalijo į dvi dalis. Pirmieji treji metai vadinami bakalauro studijomis, o vėlesni – magistrantūros programa, išsiverčiant be jokių didelių lavinimo naujovių. Visoje Europoje pagal laisvųjų menų ir gamtos mokslų programą studijuoja mažiau negu 1 proc. studentų. Daug šalių išvis neturi tokių programų. Beje, net Nyderlanduose ir JK studentai, pasirinkę laisvuosius menus ir mokslus, vis dar dažnai tiek būsimųjų darbdavių, tiek draugų ir šeimos narių yra klausinėjami, ką konkrečiai jie studijuoja. Bolonijos procesas nepadėjo bakalauro studijų konceptualizuoti iš esmės. Nors laikotarpiu nuo 2005 iki 2015 m. atsirado daug naujų programų, skirtų laisviesiems menams ir mokslams, tačiau pastaraisiais metais jų pastebimai mažėja, o kurti naujų, atrodo, nesirengiama. Taigi laisvųjų menų ir mokslų plėtra Europoje, ko gero, pasiekė plynaukštę.
Tai rodo, kad Bolonijos reformoms skirtas laikas baigėsi, nes bakalauro / magistro studijų Sistema jau sukurta. Aišku, vis dar įmanoma diegti naujas programas, reformuoti senąsias, tačiau entuziazmo esama vis mažiau, ypač kalbant apie sisteminį mąstymą, kuris įkvėptų radikaliems pokyčiams. Be to, daugelio problemų, kadaise paskatinusių plėtoti laisvuosius menus ir mokslus, nebeliko, taigi šis lavinimo modelis nebe toks populiarus kaip anksčiau.
Kita vertus, tarpdiscipliniškumas dabar jau visuotinai priimtas, todėl atsirado alternatyvių ugdymo programų, kurias įkvėpė laisvųjų menų ir mokslų sėkmė. Galima paminėti globalumo studijas, variacijas, susijusias su filosofijos, politikos ir ekonomikos deriniu (pavyzdžiui, kursas „politika, psichologija, teisė ir ekonomika“ arba „filosofija, politika, istorija ir ekonomika“), bendrąsias gamtos mokslų ir kitas programas. Nors jos apima įvairias disciplinas, bet jų pločio ir gylio nesieja su pasirinkimo laisve, kaip tą daro laisvieji menai ir mokslai. Be to, į monodisciplinines programas vis dažniau įtraukiamos pagalbinės disciplinos, tai leidžia, pavyzdžiui, teisės studentams tuo pat metu studijuoti keletą ekonomikos kursų. Trumpai tariant, laisvieji menai ir mokslai nėra vienintelis galimos tarpdalykinės pasiūlos būdas.
Kalbant apie ugdymo metodiką, tapo įprasta aktyvią pedagogiką, orientuotą į studentus, taikyti ir kitoms programoms. Kai kuriuose universitetuose tradicinės paskaitos buvo pakeistos arba papildytos pamokomis, seminarais, kitomis studijų formomis su grupine veikla, pristatymais, esė užduotimis. Europoje vis dar daug tradicinio ugdymo, todėl laisviesiems menams ir mokslams vargu ar pavyks išlaikyti įtraukiančios pedagogikos monopolį, nes orientuotis į studentus galima, plėtojant ir įprastines programas.
Vis dėlto tradicinė pedagogika, užuot skatinusi gabiausių studentų meistriškumą, tuo rodydama pavyzdį kitiems, akcentuoja studijų prieinamumą, kad visi turėtų vienodas galimybes įgyti išsilavinimą be pernelyg didelių krūvių, taigi net perlenkia lazdą, rūpindamasi psichine auklėtinių gerove. Šiame kontekste laisvųjų menų ir mokslų programos, įpareigojančios atlikti sudėtingesnes, atrankinio pobūdžio užduotis, greičiausiai nebus priimtinos.
Galiausiai nuostata, kad aukštasis mokslas turėtų apimti ir pilietiškumo ugdymą, jau irgi nėra tokia populiari, kokia atrodė anksčiau. Vidurio Rytų Europoje, kur pilietinė motyvacija veikiausiai buvo pati svarbiausia, aukštasis mokslas pamažu atsikratė komunistinio šleifo, slegianti nesena praeitis sėkmingai įveikta. O kitoms Europos dalims tai net nebuvo aktualu. Nors kai kas teigia, kad tokius dabartinius socialinius iššūkius, kaip dezinformacijos, melagingų naujienų plitimas, populizmo įsigalėjimas, net autoritarizmo iškilimas dėl pernelyg menko demokratinių jėgų aktyvumo, būtų galima įveikti, pasitelkiant aukštąjį mokslą, kol kas ši mintis nekelia didelio susidomėjimo, neskatina imtis su tuo susijusių akademinių pokyčių.
Trumpai tariant, ir laikai, ir sąlygos, paskatinusios Bolonijos reformas, laisvųjų menų ir mokslų plėtrą, jau visiškai pasikeitė. Kyla klausimas, kaip toliau plėtosis laisvieji menai ir mokslai. Ar šis sąjūdis dar gali būti aktualus besikeičiančiame kontekste?
Laisvųjų menų ir mokslų ateitis
Galima įsivaizduoti daugybę scenarijų, kas nutiks artimiausioje ateityje. Gal esamos laisvųjų menų ir mokslų programos bus tęsiamos tiktai kaip nišinės, be didesnės plėtros ir apskritai nedarys jokios įtakos aukštajam mokslui. Laisvuosius menus ir mokslus studijuos gana pastovus, bet nedidelis studentų skaičius, vien tie, kurie žavisi šia programa, tačiau tai bus tik viena iš daugelio skirtingų aukštojo mokslo atmainų, o ne prestižinis ateities pranašas.
Nors laisvųjų menų ir mokslų plėtra sulėtėjo, vis dėlto ji nesustojo. Gali būti, kad jie išpopuliarės ten, kur šiuo metu laisvieji menai ir mokslai dar net nežinomi. Egzistuojančios laisvųjų menų ir mokslų programos toliau sėkmingai rengia studentus darbo rinkai, tad gali būti, kad tokio pobūdžio program vertę pripažins Šiaurės ir Pietų Europos universite-tai. Taigi, remdamiesi įgytu prestižu, laisvieji menai ir mokslai, tikėtina, lems tolesnę aukštojo mokslo reformų kryptį tuose kraštuose.
Gali atsitikti ir taip, kad laisvųjų menų ir mokslų idėjos persmelks visą aukštojo mokslo sistemą, darydamos įtaką tradicinėms programoms, net jeigu laisvųjų menų ir mokslų modelis nebus griežtai atkartojamas. Pavyzdžiui, į tradicines programas bus įtraukiamas pagrindinio ir bendrojo lavinimo kursas, plėsis pedagogikos, orientuotos į studentus, praktika, padedanti telkti akademinę bendruomenę, skatinanti studentų veiklą po paskaitų. Gal labiau įsitvirtins santykinis požiūris į lavinimą. Universitetai gali kurti tradicines, monodisciplinines programas, papildomai siūlydami studentams galimybę nagrinėti tarpdisciplininius klausimus nedidelėse grupėse.
Išvada: ar Covid-19 yra naujoji Bolonija?
Kuris iš šių scenarijų išsipildys, sunku pasakyti. Gal paaiškės, kad Covid-19 pandemija verčia imtis naujų reformų, užtikrinant inovacijų sklaidą, kaip kadaise tą paskatino Bolonijos procesas. Pandemija supurtė aukštąjį mokslą, privertė kiekvieną lavinimo aspektą pritaikyti naujoms sąlygoms. Ūmi krizės fazė slopsta, svarstoma grįžti prie ankstesnės praktikos, bet mažai tikėtina, kad viskas bus taip, kaip anksčiau.
Patirtis, įgyta per pandemiją, aiškiai parodė, kokioms sritims inovacijos yra būtiniausios. Gal tam tikrus pakeitimus, kuriuos teko padaryti, prisitaikant prie dramatiškų aplinkybių, vertėtų išlaikyti? Pavyzdžiui, vertinimo naujovės, leidusios studentams laikyti egzaminus, turint prieigą prie mokomosios medžiagos, leidžia geriau patikrinti, kaip jie studijuoja. Daug studentų pasinaudojo galimybe lankyti kursus kitose programose ar net kitose šalyse, nes virtualus lavinimas leidžia tai daryti daug lengviau. Kita vertus, kai kurie studentai ir dėstytojai įžvelgė internetinio lavinimo su iš anksto įrašytomis paskaitomis ir skaitmeniniu vertinimu, privalumus, tačiau kita jų dalis, ypač politikos formuotojai, ragina kuo greičiau grįžti prie lavinimo auditorijose, pabrėždami santykinių aukštojo mokslo aspektų svarbą, į studentus orientuotos pedagogikos veiksmingumą. Pandemija, atrodo, suteikė galimybę judėti keliomis galimų reformų kryptimis. Laisvieji menai ir mokslai siūlo būdus, kaip tą įgyvendinti, nes jau įrodė, kad alternatyvus lavinimo modelis yra įmanomas. Tačiau, atsižvelgiant į kultūrinius pokyčius ir dideles išlaidas, kurių reikalauja lavinimas auditorijose, galima spėti, kad šio sąjūdžio įtaka veikiausiai pasireikš, pritaikant naujoves ir kitoms programoms. Laisvieji menai ir mokslai gali būti laikomi lavinimo naujovių ambasadoriais, platesnei aukštojo mokslo sistemai darančiais laipsnišką, o ne „didmeninę“ įtaką.
Yra ir tikimybė, kad ši potenciali trajektorija ateityje paskatins laisvųjų menų ir mokslų modelį pritaikyti visoms esamoms programoms, taigi jie taps tarsi savo pačių sėkmės auka. Jei visa aukštojo mokslo sistema imtų panašėti į laisvuosius menus ir mokslus, ši programa taptų mažiau išskirtinė, mažiau patraukli. Tačiau toks likimas neišvengiamai ištinka visas sėkmingas reformas. Studentai, pasisėmę žinių ir įžvalgų, jas transformuoja savaip, pritaikydami asmeniniams poreikiams, atsižvelgdami į laikmečio reikalavimus. Tad aukštasis mokslas laisvųjų menų ir mokslų pamokas irgi transformuos, jas įsisavindamas. Kai kuriems novatoriams tai gali kelti „grynos“ pradinės idėjos nostalgiją, tačiau tai ir yra tikrosios sėkmės požymis.
